pliurpkus

pliur̃pkus, -ė smob. (2) menk. 1. J plepys. 2. J kas viską daro skubėdamas: Mūs gaspadorius tikras pliur̃pkus, pliurpt pliurpt ir nori, kad viskas būtų gatava Skr. 3. kas greit supyksta, įsikarščiuoja, purkšlys: Tas mūsų tėvas toks pliur̃pkus: tuo[j] brikšt kai degtukas Jrb. Jis toks pliur̃pkus, tryda Vl.